Kolekcinio žaislo gamybos procesas reikalauja kruopštaus meistriškumo, nesvarbu, ar tai būtų masinė, ar rankų darbo gamyba. Masinės rinkos linijoms žaislą projektuoja 3D modeliavimo programinė įranga, o vėliau sukuriamas jo prototipas ir išbandomas jo patvarumas. Amatininkai gali kiekvieną detalę dažyti rankomis, kad užtikrintų vienodumą, o kiti naudoja specializuotas technikas, tokias kaip šilkografija, kad išgautų sudėtingus raštus. Nepriklausomiems kūrėjams kolekcinio žaislo gamyba dažnai reiškia mažų partijų gamybą: keramikas gali lipdyti mažyčius gyvūnėlius po vieną, o pliušinių žaislų gamintojas gali siūti riboto leidimo lėles iš unikalių audinių derinių. Kokybės kontrolė yra nepaprastai svarbi – laisvi siūlai, nelygūs dažai ar netvirtos medžiagos gali sugadinti kolekcinio žaislo vertę. Daugelis gamintojų taip pat dokumentuoja procesą, dalydamiesi užkulisiais vaizdo įrašais apie tai, kaip jie gamina kolekcinius žaislus, o tai užmezga ryšį su kolekcionieriais, kuriems patinka žinoti jų lobių istoriją.

Be pelno, noras gaminti kolekcinius žaislus dažnai kyla iš noro puoselėti bendruomenę. Kolekcionieriai jungiasi dėl bendros meilės žaislų linijai, prekiaudami retais kūriniais, dalyvaudami konferencijose arba kurdami internetinius forumus, kuriuose aptariami nauji leidimai. Kai gamintojai įsiklauso į šią bendruomenę – tarkime, atgaivindami nebegaminamą liniją arba pridėdami gerbėjų pageidaujamų funkcijų – jie stiprina lojalumą. Pavyzdžiui, įmonė, gaminanti kolekcinius žaislinius automobilius, gali išleisti „gerbėjų pamėgtą“ modelį, remdamasi socialinės žiniasklaidos apklausomis, paversdama klientus bendrakūrėjais. Kolekciniai žaislai taip pat sujungia kartas: tėvas, kuriam patiko 90-ųjų veiksmo figūrėlių linija, dabar gali kolekcionuoti su savo vaiku, dalindamasis istorijomis apie tai, kaip buvo gaminami žaislai. Šis priklausymo jausmas, kartu su džiaugsmu ieškant kito kūrinio, yra priežastis, kodėl kolekcinių žaislų gamyba yra daugiau nei daiktų pardavimas – tai bendros patirties kūrimas.